MŪSŲ ISTORIJA
Mes esame Europos politikos varomoji jėga, Europos Parlamente atstovaujama nuo 1984 m. Mūsų frakcija siekia, kad Europa taptų pasaulio lyderė aplinkosaugos, taikos ir socialinio teisingumo, teisingos globalizacijos srityse ir kovoje už žmogaus teises. Šiame straipsnyje glaustai pateikiama frakcijos raida Europos Parlamente.
1984-1989 m.
Žalieji, naujoji politinė jėga, atsiradusi keliose Europos šalyse 70-ame dešimtmetyje, pirmą sykį įžengė į Europos politinę areną 1984 m., kai pirmieji Europos Parlamento Žaliųjų nariai po antrųjų tiesioginių rinkimų buvo išrinkti į EP. Vokietija – Žaliųjų judėjimo tvirtovė – išrinko septynis EP narius; dar du nariai išrinkti Belgijoje ir du – Nyderlanduose. Kadangi šie EP nariai nesuteikė Žaliesiems teisės kurti savo parlamentinę frakciją, jie sudarė aljansą įkurdami GRAEL (Žaliosios alternatyvos europietiškosios jungties) grupę, dar vadinamą „Vaivorykštės“ grupe ((anglų k. Rainbow Group).
1989-1994 m.
Proveržis Europos rinkimuose leido Žaliesiems suformuoti pirmąją Žaliųjų frakciją iš 30 narių. Žalieji iš Prancūzijos, Italijos ir Portugalijos prisijungė prie Vokietijos, Belgijos ir Nyderlandų EP narių; frakcijai taip pat priklausė kai kurie Italijos Radikalų partijos nariai. Maria Santos (Portugalija) ir Alexander Langer (Italija) buvo išrinkti pirmaisiais pirmininkais. Įpusėjus Parlamento kadencijai, juos pakeitė Adelaide Aglietta (Italija) ir Paul Lannoye (Belgija).
1994-1999 m.
1994 m. Europos Parlamento rinkimuose Žaliųjų rezultatai buvo prieštaringi. Nors Vokietijos Žalieji pasiekė balsavimo rekordą, Prancūzijos ir Portugalijos Žalieji prarado visas savo vietas. Pirmą kartą buvo išrinkti Žalieji iš Liuksemburgo ir Airijos, tačiau visa frakcija sumažėjo iki 23 narių. Kai 1995 m. Austrija, Suomija ir Švedija prisijungė prie Europos Sąjungos, frakcija įgijo dar keturis narius ir tokiu būdu padidėjo iki 27 narių. Alexander Langer buvo iš naujo išrinktas prezidentu kartu su Vokietijos Žaliųjų Claudia Roth. 1995 m. pirmininkas Alexander Langer tragiškai mirė. Belgijos EP narė Magda Aelvoet buvo išrinkta pirmininke greta Claudia Roth, kuri pirmininke patvirtinta 1997 m.
1999 m. Žalieji pasiekė didžiausią atstovavimą Europos Parlamente nuo 1984-ųjų, turėdami 38 Žaliųjų EP narius. Kartu su 10 EP narių iš Europos laisvojo aljanso (regionalistų ir nacionaldemokratų) jie sukūrė Žaliųjų / ELA frakciją, tapdami ketvirta pagal dydį Europos Parlamento frakcija. Heidi Hautala (Suomija) ir Paul Lannoye (Belgija) išrinkti frakcijos pirmininkais. Taip pačiais metais vokietė Michaele Schreyer tapo pirmąja Žaliųjų Europos Komisijos nare, atsakinga už biudžetą ir kovą su sukčiavimu.
2002 m. frakcijos pirmininkų pareigas pradėję eiti Daniel Cohn-Bendit ir Monica Frassoni sustiprino proeuropietišką frakcijos kryptį.
Kitas logiškas šio visą Europą apimančio judėjimo žingsnis buvo suformuoti pirmąją Europos politinę grupę siekiant dalyvauti 2004 m. Europos rinkimuose su bendra kampanija. 2004 m. vasario 21 d. Romoje buvo įkurta Europos Žaliųjų partija. Toje pačioje salėje, kur 1957 m. pasirašyta Europos bendrijos steigimo sutartis, Žaliųjų partijos lyderiai pasirašė steigimo dokumentą.
2004 m. birželio mėn. rinkimuose Žalieji iškovojo 34 vietas, tačiau, jų dideliam nusivylimui, neiškovojo nė vienos vietos 10-tyje naujųjų valstybių narių. Žalieji atnaujino sąjungą su ELA ir, drauge su keliais nepriklausomais EP nariais, išliko ketvirta pagal dydį Europos Parlamento frakcija su 42 EP nariais.
Birželio mėn. rinkimai Žaliesiems buvo labai sėkmingi – jie iškovojo 46 vietas, bet jiems vėl nepavyko iškovoti nė vienos vietos 12-koje naujausių valstybių narių. Atnaujinusi sąjungą su ELA ir priėmusi kelis nepriklausomus EP narius, frakcija toliau išlieka ketvirta pagal dydį Europos Parlamento frakcija.
Frakcijos pirmininkai yra Daniel Cohn-Bendit ir Rebecca Harms.
2014 m. birželio mėn. iš Žaliųjų / ELA išrinkta 50 EP narių. Rebecca Harms (Vokietija) ir Philippe Lamberts (Belgija) tapo frakcijos pirmininkais, o Ulrike Lunacek (Austrija), kandidatavusi kaip Žaliųjų / ELA delegatė į Europos Parlamento pirmininkes, buvo išrinkta rūmų pirmininko pavaduotoja pirmai pusei kadencijos.
Kadencijos viduryje Ska Keller (Vokietija) pakeitė Rebeccą Harms kaip viena iš pirmininkų.